Kas yra INTUICIJA?

Intuicija – nelogiškas, galbūt net niekuo išoriškai nepagrįstas vidinis žinojimas, nuojauta. Intuicija neapčiuopiama išoriškai, nesurandama materialiuose reiškiniuose ar faktuose. Dar kitaip vadinama aukštesniojo aš balsas, šeštasis pojūtis, nuojauta.

 

Ieškoti jos reikia tik viduje,  giliame žvilgsnyje į save. Ežero dugnas matomas žvelgiant į skaidrų, tyrą, ramų vandenį. Sulėtinkime tempą, kad nusistovėtų bangos, išsisklaidytų vandens purslai. Ryšį su savimi, su savo intuicija atkuriame įsiklausydami į savo jausmus, atpažindami savo emocinį pasaulį, patirdami savo kūno pojūčius.

 

Jausmas – pirmoji ir pagrindinė intuicijos kalba.

• Ar leidžiu tekėti jausmams per mano kūną?
• Ar dabarties akimirkoje atliepiu savo intuicijai ir per ją šnekančiai Visatos informacijai?
• Ar tikiu ir pasitikiu savo vidiniu žinojimu?
• Ar atliepiu savo vidiniam Kūrėjui trokštančiam realizuotis pasaulyje?

 

Kaip dažnai mes ieškom aplinkoje kad mums pasakytų ką daryti, kaip elgtis, kokius sprendimus priimti. Nepasitikime net renkantis papuošalus, bijome tarsi suklysti, išsirinkti ne tą. Bet iš esmės – klausant savo kūno, pasitikint savo vidiniu žinojimu neįmanoma suklysti.

 

INTUICIJA yra pirmoji, neverbalinė kalba, kurią žmogus atsineša jau gimdamas. Gyvena ji sielos buveinėje – širdyje, ten kur visad parodome ranka kai kalbame apie save. Ir mūsų mamos, močiutės juk dažnai sako – širdis jaučia ką daryti. Ir jeigu netyčia nutiktų taip, kad pamirštum savo vardą, pavardę, savo gyvenimo istoriją ir viską ko išmokai augant, liktų vidinis žinojimas, širdies balsas apie ką aš, kas man patinka, kur link noriu judėti.

 

Ir tiesą sakant, būtent šiuo metu pasaulyje vyksta ypatingas laikas. Dažnai vadinamas pabudimo laiku, kai daugelis pradeda ieškoti giliau, prasmingiau, kai unikalumas, išskirtinumas nebėra kompleksas – o atvirkščiai siekiamybė ar privalumas. Būtent intuicijos tema kaip niekad aktuali, nes tai yra raktas patirti savo dieviškumą ir kelią į savo misiją, sąvastį . Žmonės vėl atranda nepaprastą būdą patirti gyvenimą per save, nes dauguma supratom, kad kiti keliai niekur neveda.

 

Turbūt esi gyvenime patyręs tą momentą, kai atrodo krenta teisingos kortos, klostosi situacijos, reikalingos aplinkybės. Ir tai būtent tas momentas, kai esame „flow“ būsenoje, kai mus veda intuicija, vidinis žinojimas. Kai protas ramiai stebi, o dalykai vyksta. Žinoma, išdrįsti veikti šiuo būdu, priimti sprendimus, kurie iš šono stebintiems gali atrodyti nelogiški ar net absurdiški reikia drąsos ir pastikėjimo savimi. Bet tiesa ta, kad pasirinkus veikimą pagal intuiciją, tai visada atsiperka. Anksčiau ar vėliau , tiesiog jauti pasitenkinimą, teisybės jausmą, sąvasties jausmą.

Logika, protas remiasi praeitimi ir tuo, ką mes jau „žinome“, ką esame išmokę ir jei tik tuo pasikliaujame, sukamės tame pačiame rate. Susikuriam tarsi saugią aplinką, bet iš esmės ji praranda skonį, praranda gyvybę.

Dažnai girdim nuomonę, kad jei pasikliausi savo intuicija, viskas subyrės ir todėl daug saugiau pasitikėti protu. Žinoma galime eiti pažįstamu keliu ir atkurti tai, kas buvo. Arba galime eiti intuityviu keliu, kuris atsiskleidžia po mūsų kojomis, žingsnis po žingsnio. Tai yra kelias, kuris skatina  mus kurti ir atrasti kaskart kažką naujo. Jeigu panagrinėtume įtakingiausių pasaulio kūrėjų kelią, kiekvienas iš jų rėmėsi intuicija, tuo dar nežinomu, kitokiu nei visų, nei masės keliu. Nes tik taip galima atrasti unikalumą, pašaukimą.

 

Mūsų intuicija „mato“ dalykus, kurių protas ir logika negali. Ir kai pasitikime jos vedimu – gyvenimas pradeda dėliotis visai kitaip. Gyvenimas prisipildo daugiau harmonijos, veiksmo, skonio ir atrodo, kad jis teka mano naudai, aplinkiniai tampa paslaugūs, sinchronizuojasi aplinkybės, netikėtai viskas sukrenta taip, kaip reikia. Nuostabu yra tai, kad mes kiekvieną kartą galime pasirinkti ir pastebėti savo mintis, jausmus, savo kūną gyvai kaip tai veikia. Tai yra aukščiausias sąmoningumas.